Visaginas
Neseniai turėjau progą apsilankyti savo gimtajame mieste. Būnant užsienyje, tapo akivaizdu, kad, nors jis ir nelabai pasikeitė per savo trisdešimtmetę istoriją, ten yra ką pamatyti. Ir kaip tik dabar, nepaisant neaiškių perspektyvų, atrodo, kad jame suaktyvėjo gyvenimas. Taigi, susipažinkite – atominės elektrinės energetikų miestas:
Šitas akmuo yra centrinės miesto alejos pradžioje. Priešais jį – savivaldybės pastatas.
Kurio įėjimą šiuo metu remontuoja.
Prie savivaldybės – vienas iš skurdžiausių namų. „Dom gostinnogo tipa“ – kur kiekvienas butas buvo suprojektuotas kaip mažas viešbučio kambariukas. Vėliau juos jungė ir rekonstravo, bet vis tiek ten baisu. O tvora prie gatvės – pastatyta šiais metais.
Iš dešinės nuo to akmens, nuo kurio pradėjau – kultūros centras su kinoteatru, kurį rekonstruoja. Daro tai labai įdomiai (kiek matosi): tiesiai ant vatos klijuoja plėvelę su tinkleliu tinkui ir virš to tinkuoja plonu sluoksniu. Jeigu taip ir yra, tai visą termoizoliaciją galima bus sugadinti kad ir pirštu pradūrus. Ten, kur dabar švieži blokeliai, anksčiau buvo tuščia terasa. Mes ten gėrėm 7 klasėje :).
Iš kitos pusės – populiari kavinė. Kaip matote, galima užsisakyti į namus, o taip pat matote, kaip atrodo pica šitoje kavinėje :)). Ten mes gėrėme 10-12 klasėse.
Einant link centro – fontanas, kurį vėl sulaužė kažkokie morozai ir namas su nepaprasta istorija. Vienas pirmųjų mieste, jis buvo statomas taip skubiai, kad statybininkai supainiojo fasadus, ir pastatė jį priešinga puse :) Užtat dabar bomžams patogu ieškoti gerybių šiūkšlėse – jos yra prie pat gatvės, už betoninės tvoros :)).
O tokio nepamatysite net Vilniuje – eilinio gyvenamojo pastato fasadas, pagrožintas avantgardistų kurinių, ir tai buvo padaryta „tarybiniais laikais“.
Artimesnis vaizdas:
Jeigu pratęsti kelią toliau už fontano, praeinam pro geriausius daugiabučius mieste – taip vadinami „Papa-mama-aš“. Juose visada buvo šilta ir tvarkinga, pirmame mikrorajone visi stengėsi persikraustyt būtent į juos, esant galimybei.
Toliau link centro – sankryža su kita pesčiųjų gatve, vedančia prie ežero. Čia labai patogu susitikti – nuo visų mano draugų namų šitame taške buvo vienodas atstūmas. Gatvės visai tuščios…
Raudonų plytų pastatą ne kartą bandė rekonstruoti arba pabaigti, bet jis tik labiau išbyra. Užtat dabar vietoj apaugusios žemumos prie jo – kultūringi takeliai. Irgi pabaigti ką tik. Gal kitąmet jau parkelis bus?
Dar vienas žymus objektas – viešbutis „Aukštaitija“. Už liukso kainą ten galima apsistoti nakčiai tarybinių laikų kambaryje, o už normalių pietų kainą – pavalgyti paprastų keptų bulvių ir mėsos gabalą.
Bendras vaizdas į alėjos atkarpą.
Vienas naujesnių pastatų – moderni katalikų bažnyčia. Turi netgi požeminį garažą :)
Šią kryptimį įdomūs dalykai baigėsi, kitą kartą pratęsime :).